Atėjo šventė ir į mūsų kiemą, iš už jūrų marių devynių, parsibastė mūsų Vidmantukas ir pagaliau vėl Sidabrinis kablys pilnos sudėties gali ruoštis mūšiui.
Ankstyvą sekmadienio rytą, visus 250 km. kelyje link Vilkaviškio, mus lydėjo neklaužada lietus, tačiau sena nerašyta taisyklė byloja, kad nebūna blogo oro- o tik bloga apranga, todėl visiškai tai mūsų neišbaidė.
Susibėgus visai komandai po mėnesio laiko, tikrai būta apie ką pašnekėti, padiskutuoti, pasiguosti, ar pasidžiaugti, juk komanda turi būti kaip vienas didelis stiprus kumštis, kurio su didžiausiu noru niekas neturi atgniaužti !
Pripažinsiu, tik išlipę iš automobilių, žiūrėjom didelėmis akimis į besiridenančias bangas, padangę raižančius “kaitus”. Pasijutau, lyg stovėčiau gimtajame mieste- Klaipėdoje prie Kuršių marių. Visiems tai buvo pirmas vizitas prie Paežerių ežero, tad treniruotė, iš planuoto intensyvaus žuvies gaudymo, virto diskusijų ir bandymų poligonu, pažintim su telkinio žuvies įvairove, naujų įrankių išbandymu.
O žuvis, matyt pamačiusi pirmą kartą tokią amuniciją ant kranto, greit užsimaukšlino šalmus ir pasiruošė atremti tų nematytų “psichų” ataką J Nors ir nenoriai, tačiau kvapniųjų Sensas jaukų ir lengvų patrankų Shimano ultegra kotų pagalba, “belaisvių” buvo paimta pakankamai, kad suvokti, kas ir kur čia gyvena, kuo maitinasi. Diena praleista pasakiškai, o atsisveikinimas tik simbolinis, nes jau vos po kelių parų, kelias drieksis per Suvalkiečių kruopščiai dirbamus laukus Vilkaviškio link, kur kas keturias, kas tris dienas, praleis didžiuliame feeder meisterių būryje ir bandys įrodyti savo pranašumą Lietuvos dugninės meškerės čempionato II ture.
Andrius Čebanauskas (Čebas)
